Menu

artwp

About artwp

Posts by :

“Performing for obejcts” dalyviai

 

We would love to congratulate for these artists being selected to be a part of “Performing for objects” laboratory process:

 

Kaisa Ling will perform for a BATHTUB:

 

 

“The object I’ve chosen is to perform for is a bathtub, because I have been a lousy bathtub user all my life, I have had very few contacts with specific bathtubs, but this particular type of object is actually a very loaded one, connected to the most primitive, secret, and obscure parts of the human experience.”

  

Denisas Kolomyckis for CAMERAS:

 

 

“My object will be – cameras. I love to be on camera and I have always enjoyed process of performing (dancing, acting) in front of the camera. I also have started my video dance diary, witch is ongoing project (it will end Dec 2021). Nerveless, being in front of the camera is a comfortable feeling for me but what I would also like to research additionally to the performance for cameras – is the feeling of watching documentation after, cause there I have some issues.”

 

Greta Grinevičiūtė for a WASHING MASCHINE:

“My object is a washing machine. As an choreographer I have planned a lot of series for objects and family members as “Dance for a vacuum cleaner and father”, now I’m working on “Dance for a washing machine and mother”, although these pieces will be created for human audiences, but for my developing stadium it’s super nice and challenging to reverse the thinking and create for a washing machine.”

Marija Baranauskaitė and Greta Grinevičiūtė dancing for washing machines in 2014 in Berlin: https://www.youtube.com/watch?v=4HzJA1J4XK4

 

Barbora Šiaulytė for MIRRORS:

 

 

“I choose to research my relationship with the mirror. This object immediately alludes to the quality of narcissism and is a very ambiguous object. I choose this object specifically, because I am interested not only in my relationship with it, but it’s relationship with a human.”

The research is aiming to question: Can we perform for objects and how can we do it? What are the differences between human and object audiences? What kind of relationships we have between humans and objects and what does it reveal to us? Does creation without getting any response makes sense?

Žiūrovų grįžtamasis ryšys

Žiūrovų grįžtamasis ryšys

 

Aistė Kriukelytė

 

“Dar viena žiūrovų išsakyta mintis, kurios iš pradžių nesureikšminau, bet jaučiu, kad vis grįžtu prie jos: žiūrovai jautėsi pažeidžiami, bet vis dėlto saugūs. Dalis žiūrovų išsakė net lengvą nuostabą, kad mes nesišaipėme iš jų. Matyt tą mūsų norą, kad pas mus atėjęs žmogus jaustųsi saugiai ir jaukiai, stipriai įtakojo šokio terapijos patirtis ir jos kuriamas intymumus, jautrus santykis.

Taip pradėjau jautriau pastebėti ir reaguoti į įvairių meno projektų kuriamą amosferą ir tarpusavio pasitikėjimą kūrinio metu. Ypač jei spektaklio metu kažką pažadėjus į sceną kviečiami žiūrovai. Stebėdama visą vyksmą, neretai kažkuriuo metu pajunti lengvą pašaipos iš atėjusiųjų į sceną gaidelę ir pradedi džiaugtis, kad nelipai į tą sceną.

Ir klausi savęs kiek spektaklio atlikėjai daro taip dėl to, kad sąmoningai pasirinko tokį stilių, o kiek dėl to, kad kitaip nelabai gaunasi, neateina į galvą, kad galima kitaip ir kaip tas “kitaip” turėtų atrodyti. Kai patyčių kultūra taip įsigalėjusi, gal mes nebemokame kitaip?”

 

 

 

 

 

Procesas

 

 

Svarbi autentiško judesio sudedamoji dalis yra matyti be vertinimo. Be “gražu – negražu”, “įdomu – banalu”, “blogai – gerai”… Matyti linijas, formas, spalvas, kūno dalis ir jų išsidėstymą tarsi matytum pirmąkart gyvenime: su smalsumu, pastebint detales ir “nežinant” kaip turi būti, kaip yra geriau ar blogiau, kas teisinga, o kas ne. 

Būtent tokiomis akimis siekiu pamatyti žiūrovą, kuriam šoku. Būtent taip noriu stebėti ir save šokančią. Be žinojimo kas bus toliau ir be vertinimo gerai ar blogai – yra tik tai, kas vyksta. Noriu sutikti žiūrovą šiame momente, be prielaidų ir išankstinių sprendimų. Taip matydama, savo kūne jaučiu impulsus judėti ir leidžiu sau jais sekti. Leidžiu judesiui vystytis ir kisti taip, kaip jis nori. Nieko neprigalvoju, tik leidžiu būti tam judesiui, kuris kyla.

Dažniausias komentaras, kurį po šokio girdim iš žiūrovų – “man atrodo, kad tai buvo apie mane”. Kartais ištariamas klausiama intonacija – tarsi laukiant patvirtinimo, kartais su nuostaba, kartais su džiaugsmu, pasitenkinimu ar kita ne visada lengvai nusakoma emocija.” 

 

 

 

Marija Baranauskaitė “Performing for Objects”

Ar galime ir kaip galime kurti pasirodymus daiktams? Kaip mes, žmonės, esame susiję su daiktais? Ką galime sužinoti apie save ir kitus (žmones ir ne žmones) tirdami šiuos santykius? Kiek sąmoningumo reikia žiūrovui ir kiek meno kūrėjui, atlikėjui?

Tiriamojo darbo atspirtimi tapo Marijos Baranauskaitės sukaupta kūrybinė praktika ir patirtis organizuojant kūrybines dirbtuves bei kuriant pasirodymus sofoms. Skirtingai nuo jau turimos patirties, Marija renka atvirų ieškojimams žmonių grupę, su kuriais nagrinės iškeltus klausimus, reflektuos patirtis bei dokumentuos darbo procesą, kurį žiūrovams pristatys iki sausio 20d.

Šioje šokio tyrinėjimo platformoje Marija nori sužinoti daugiau apie kūrėjo ir nesąmoningo žiūrovo santykį, todėl į procesą kviečia prisijungti ir kitus kūrėjus, kuriems būtų įdomu patirti kūrybos daiktams procesą.

Daugiau apie Mariją >>>>>

Aistė Kriukelytė “Žmogus. Impulsas. Judesys.”

Kaip gimsta ryšys tarp šokėjo ir žiūrovo? Kaip iš to ryšio gimsta judesys? Ką kiekvienas išsinešam iš tokio susitikimo? Kaip tame dalyvauja, ką į jį įneša šokio meno ir šokio terapijos patirtys? – tai pagrindiniai Aistės Kriukelytės ir Rosos Birietės keliami klausimai tiriamajame darbe “Žmogus. Impulsas. Judesys.”

Tyrimo idėja kilo susidūrus dviems Aistės Kriukelytės patirtims – autentiško judesio paveikumui ir šiuolaikinio šokio kūrybai. Čia gimė santykio su žiūrovu/ dalyviu ryšio intensyvumo ir užmezgimo temos. Tyrimo forma pasirinkta čia ir dabar kuriamas šokis vienam žiūrovui. Kaip dovana. Jam vienam. Žinoma, jei jis nori priimti šią dovaną.

Po susitikimo žiūrovai, iš dalies tapę dalyviais, kviečiami palikti savo atisiepimą, įspūdį ant popieriaus lapo.

Plačiau apie procesą >>>>

Daugiau apie Rasą ir Aistę >>>>>

Austėja Vilkaitytė “Atvanga”

nuotr. Milda Zabarauskaitės

ATVANGA
 
Tarp juodo aksomo,
Plynų laukų
Atvangos 
Aidą liečiu.
 
Užmerkiu akis
Bučiuoju mintis..
Tarp komercinių artojų
Atvangai laiką aukoju.
 
Ant medinių grindų
Tarp elektrinių dilgėlių
Slepiuosi nuo feisbuko speigo
Ir kasdieninio eismo. 
 
Tyriu tavo žvilgsnį
Stebiu šitą tolį
Išplaukusiam laike, 
Pabirusiame JAV...
 
Tamsioje migloje 
Aš ieškau tavęs
Belyčiui balsui šaukiant –
Apsireikšk, judesy!
 
O kryžių kalne 
Kaip Europos delne
Šaukiu atvangos
Sustok laike, stok!
 
Konteksto sapne
Antai, mano drama.
Kužda ji, neina sau – 
Vienišas žmogau!
Tu nevyk manęs
Tu nevyk manęs.

Šokio tyrinėjimo platformai ‚Bitės‘ noriu pasiūlyti „Atvangos“ pavadinimą bei temą. Sekdama Giedriaus Kuprevičiaus paminėtu ‚atvangos‘ žodžiu keliu klausimą, kiek tokio reiškinio įmanoma patirti scenoje?

Atvanga – tai sustojimas, perstojimas, pastogė, apsauga.

„Ir toj atvangoj galbūt ir yra atsakymai į tuos sudėtingus klausimus.“ G. Kuprevičius.

Po atvangos aura tyrinėsiu toliau kompleksiškai persipinančias temas, diskursus, kryptis. Pagrindinės jų yra šios:

  • Spektaklis performanse – performansas spektaklyje.
  • Vietos – erdvės ir konteksto paveika.
  • Kūrybinis ieškojimas, spontaniška kompozicija.
  • „Performametras“, performatyvumo choreografija – nuo buities iki 4 sienos.
  • Juodos dėžutės fikcija ir balsas.
  • Emocinis judesys, pažeidžiamumas.
  • Ritualas, atmintis, archyvas.

Be šių temų mane domina naujasis polėkį keliantis elementas – garsas bei jo funkcija scenoje,  performanse. Tuo pat metu noriu ir apnuoginti ir animuoti garsą, sklindantį juodoje dėžutėje. Muzikos semiuosi iš grupės „Dinamiką“ muzikinio archyvo. Esu įkvėpta buvusių „Dinamika“ vokalisčių: Irmos Jurgelevičiūtės, Viktorijos Mauručaitės. Žiūrėdama jų interviu bei koncertinius pasirodymus, kuriu „Atvangos“ personažą. Grupės „Dinamika“ transformuotas balsas taip pat tampa personažu – belyčiu, nežemišku balsu. Kartu mes ieškome išraiškų, kuriame žinutę ritualinėse „apeigose“.

Daugiau apie Austėją >>>>>

open call

BITES is a platform that addresses the notion of research in dance.
BITES tries to facilitate the space for people curious about making,
experimenting and discussing processes around dance and choreography.
It is an ever-changing platform that transforms its content and format through every edition.

This years BITES is dedicated to individual research projects.
We realize that due to the contemporary mode of production in dance,
makers often lack space and time that are not directed towards the final result.
Our interest this year is to establish a temporary residency program
which would allow artists to do a research based on their personal proposal.
As a platform we will offer you space to work and professional support in a form of
feedback sessions or conversations with several artists that we will propose.
At the end of the residency we will organize a sharing session in which we expect you
to present your process and (if interested), your result.

We are looking forward to receiving your:

Research proposal that contains:
-A point of departure for your research/ WHAT
-A preliminary methodology of work/HOW
-A context in which you would like to conduct the research / WHERE
*We are aware that ideas might change, but we encourage you to formulate
a proposal based on which we will make a selection of artists.

Your CV or Portfolio or Biography or Vimeo link.. or everything!

Please send two documents (in Word or PDF) to opencall@bitesdance.lt before October 15th!

Back To Top