“Žmogus. Impulsas. Judesys.” blog

Žiūrovų grįžtamasis ryšys

 

Aistė Kriukelytė

 

“Dar viena žiūrovų išsakyta mintis, kurios iš pradžių nesureikšminau, bet jaučiu, kad vis grįžtu prie jos: žiūrovai jautėsi pažeidžiami, bet vis dėlto saugūs. Dalis žiūrovų išsakė net lengvą nuostabą, kad mes nesišaipėme iš jų. Matyt tą mūsų norą, kad pas mus atėjęs žmogus jaustųsi saugiai ir jaukiai, stipriai įtakojo šokio terapijos patirtis ir jos kuriamas intymumus, jautrus santykis.

Taip pradėjau jautriau pastebėti ir reaguoti į įvairių meno projektų kuriamą amosferą ir tarpusavio pasitikėjimą kūrinio metu. Ypač jei spektaklio metu kažką pažadėjus į sceną kviečiami žiūrovai. Stebėdama visą vyksmą, neretai kažkuriuo metu pajunti lengvą pašaipos iš atėjusiųjų į sceną gaidelę ir pradedi džiaugtis, kad nelipai į tą sceną.

Ir klausi savęs kiek spektaklio atlikėjai daro taip dėl to, kad sąmoningai pasirinko tokį stilių, o kiek dėl to, kad kitaip nelabai gaunasi, neateina į galvą, kad galima kitaip ir kaip tas “kitaip” turėtų atrodyti. Kai patyčių kultūra taip įsigalėjusi, gal mes nebemokame kitaip?”

 

 

 

 

 

 

 

Svarbi autentiško judesio sudedamoji dalis yra matyti be vertinimo. Be “gražu – negražu”, “įdomu – banalu”, “blogai – gerai”… Matyti linijas, formas, spalvas, kūno dalis ir jų išsidėstymą tarsi matytum pirmąkart gyvenime: su smalsumu, pastebint detales ir “nežinant” kaip turi būti, kaip yra geriau ar blogiau, kas teisinga, o kas ne. 

Būtent tokiomis akimis siekiu pamatyti žiūrovą, kuriam šoku. Būtent taip noriu stebėti ir save šokančią. Be žinojimo kas bus toliau ir be vertinimo gerai ar blogai – yra tik tai, kas vyksta. Noriu sutikti žiūrovą šiame momente, be prielaidų ir išankstinių sprendimų. Taip matydama, savo kūne jaučiu impulsus judėti ir leidžiu sau jais sekti. Leidžiu judesiui vystytis ir kisti taip, kaip jis nori. Nieko neprigalvoju, tik leidžiu būti tam judesiui, kuris kyla.

Dažniausias komentaras, kurį po šokio girdim iš žiūrovų – “man atrodo, kad tai buvo apie mane”. Kartais ištariamas klausiama intonacija – tarsi laukiant patvirtinimo, kartais su nuostaba, kartais su džiaugsmu, pasitenkinimu ar kita ne visada lengvai nusakoma emocija.” 

 

 

 

Kaip gimsta ryšys tarp šokėjo ir žiūrovo? Kaip iš to ryšio gimsta judesys? Ką kiekvienas išsinešam iš tokio susitikimo? Kaip tame dalyvauja, ką į jį įneša šokio meno ir šokio terapijos patirtys? – tai pagrindiniai Aistės Kriukelytės ir Rosos Birietės keliami klausimai tiriamajame darbe “Žmogus. Impulsas. Judesys.”

Tyrimo idėja kilo susidūrus dviems Aistės Kriukelytės patirtims – autentiško judesio paveikumui ir šiuolaikinio šokio kūrybai. Čia gimė santykio su žiūrovu/ dalyviu ryšio intensyvumo ir užmezgimo temos. Tyrimo forma pasirinkta čia ir dabar kuriamas šokis vienam žiūrovui. Kaip dovana. Jam vienam. Žinoma, jei jis nori priimti šią dovaną.

Po susitikimo žiūrovai, iš dalies tapę dalyviais, kviečiami palikti savo atisiepimą, įspūdį ant popieriaus lapo.

Plačiau apie procesą >>>>

Daugiau apie Rasą ir Aistę >>>>>