2007-aisiais gimę „Bitės“ per daugiau nei dešimtmetį sukaupė įvairiausių patirčių, praėjo daugybę etapų, prisidėjo prie ne visuomet pastebėtų, tačiau šokio kūrėjų brandai reikšmingų darbų. Vertingiausia tai, kad organizatoriai sau leido neskubėti, o festivalio formatui – keistis savaime. Šiandien tą patį jie siūlo šokio tyrinėjimo platforma tapusių „Bičių“ dalyviams – apribodami atliekamų tyrimų laiką, nekelia reikalavimų rezultatų turiniui.
Natūraliai ir palaipsniui „Bitės“ tapo tarptautine šokio tyrinėjimo platforma. Šįmet vieną iš keturių atrinktų tyrimų vykdė Didžiojoje Britanijoje gyvenantis ir kuriantis menininkas Sidney Barnes. „Eksperimentinis“ – taip vadinosi tyrimas, kurio autorius siekė išsiaiškinti, kaip susikuria ir kaip veikia eksperimentas, ką reiškia būti nauju ir netikėtu, kokios medžiagos reikalauja toks procesas. Itin daug teorijos, pokalbių, judesio praktikų integravusį procesą su mentorės Grėtės Šmitaitės pagalba S. Barnes pristatė Zoome – ten, kur pripratome bendrauti pastaraisiais mėnesiais.
- Barnes tyrimas į „Bites“ įžengė turėdamas brandų pagrindą. Įkvėpimą kūrėjas patyrė Vienoje, atkurtų pasirodymų ir spektaklių programoje pamatęs eksperimentinio šokio atlikėjos DD Doviller spektaklį „human future dance corps“. „Man pasidarė smalsu, koks tai reiškinys“, pasakoja S. Barnes, „Susimąsčiau, kaip žiūrovas gali patirti laiką spektaklyje ne linijiniu būdu – šiame spektaklyje įskaičiau sau pačiam naują santykį su laiku. Čia suvokiau, kad eksperimento sąvoka man yra susijusi su laiko konstravimu ir nesaugių patirčių perdavimu žiūrovui palyginti saugioje aplinkoje.“
Tyrimas prasidėjo šokėjams įprasta veikla – apšilimu ir improvizacijomis, kurių S. Barnes prisipažino nemėgstantis, tačiau natūraliai prie jų grįžtantis. „Pradžioje klausiausi savęs: koks jausmas būti studijoje? Mokiausi susikaupti ir nebūti aktyviu konstruotoju“, pasakoja kūrėjas apie procesą „Bitėse“. Tuomet prasidėjo intensyvaus skaitymo ir rašymo procesas, kurio metu menininkas bandė surasti sau aktualų sąvokos „eksperimentinis“ lygmenį ir būdą jį įkūnyti spektaklyje. Raktu tapo žymaus šokio teoretiko André Lepeckio tekstas, kuriame pagrindinėmis eksperimento šokyje ir teatre kategorijomis įvardintas atkūrimas (reeanctment) bei archyvavimas (archiving). „Perskaitęs suvokiau, kad mano eksperimentas vyks atliekant tai, kas sukurta ne mano laiku, tai, kas nesiekia nieko konstruoti ateičiai ir drauge kalbasi su praeitimi“, atradimo žingsnius vardino S. Barnes.
„Bitėse“ „Eksperimentinio“ tyrimas nesibaigė, tačiau baigėsi vienas svarbesnių etapų, kuriame autorius išskyrė svarbiausius eksperimentinį laiką apibūdinančius terminus: eksperimentinis (experimental), atkūrimas (reenactment), archyvas (archival), empatija (empathy), jausmų dvilypumas arba ambivalencija (ambivalence). Šios sąvokos vedė tyrėją jo pasirinktos formos, pristatytos Zoom platformoje, keliu. Kalbėdamas apie dabartį (sceninį čia ir dabar) kaip praeities arba ateities retrospektyvos įkūnijimą, S. Barnes parodė dvi filmuotas ištraukas, kuriose jis šoka Steve‘o Paxtono Goldbergo variacijas pagal Glenno Gouldo atliktą muziką, ir Fabiano Barbos „A Mary Wigman Dance Evening“, kuriame šokėjas atkuria M. Wigman kūrybą.
Pats S. Barnes teigia sąmoningai siekęs pažinti eksperimentinį laiką per šokio atkūrimą ir archyvą. Todėl teorinė medžiaga, interviu ir minčių rašymas galiausiai atvedė prie sprendimo pačiam įkūnyti tai, kas atlikta anksčiau, ir šiandien suvokiama vien kaip archyvinė medžiaga. Remdamasis A. Lepeckio ir Gilles‘o Deleuze‘o tekstais, tyrėjas tikina, kad eksperimentas būtinai remiasi į istorinį pagrindą. Vadinasi, eksperimentas nereikalauja naujo judėjimo, negirdėtų idėjų ir pan. – jam aktualus savitas šiandieninis žvilgsnis į kitą, ne esamąjį laiką.
Toks žaidimas ir eksperimentavimas laiku tampriai susijęs su ambivalencija ir empatija. S. Barnes teigia, kad šios dvi mentaliteto sąvokos yra svarbiausi „Eksperimentinio“ metu tyrinėtų nestabilių ir netvarių mentaliteto formų pavyzdžiai. Jos abi apibūdina emocinę santykių politiką, abi remiasi subjektyvumo formomis, pasisakančiomis už radikalių ir kompleksinių įvairovių vienybę.
Daug laiko paskyręs empatijos sąvokos svarstymui, S. Barnes priėjo prie dėmesio vertų išvadų. „Mąsčiau, kad šokdamas greta Paxtono, t.y., su juo, o ne vietoj jo, nustoju laikyti empatiją gebėjimu suprasti, kaip kitas jaučiasi. Iš tiesų empatija susijusi su nežinojimu ir pasiryžimu palikti erdvės kito žmogaus jausmams, neužpildant jos savais. Todėl išsikėliau užduotį savo kūnu klausyti, kaip Paxtonas klauso Glenno Gouldo fortepijono muzikos.“
Pristatydamas tyrimą S. Barnes kelis kartu pabrėžė, kad eksperimento pristatymas nėra eksperimentas ir niekuomet negalės būti eksperimentiniu. Tad praėjus kiek laiko buvo įdomu paklausti tyrėjo, kaip jis šiandien supranta eksperimento sąvoką, kodėl jos nedera laikyti vienareikšmiška ir kuriame kūrybos etape būdingiausia eksperimentuoti.
Eksperimentas tęsiasi.
Mintimis dalinosi Aušra Kaminskaitė