„Kaip neįmanoma aptikti absoliutaus tikroviškumo lygmens, taip neįmanoma išvesti į sceną ir iliuzijos. Iliuzija nebėra galima, nes nebegalima pati tikrovė.“
Jean Baudrillard, „Simuliakrai ir simuliacija“
Įkvėpti tarp realybės, atminties ir sapno balansuojančių Rob Woodcox fotografijų, abstrakčių Wassily Kandinsky ir Eugene Berman tapybos darbų bei nesvarumo būseną tyrinėjančių choreografo, šokėjo, akrobato ir mago Yoann Bourgeois pastatymų, jaunieji šokėjai Milda Keršulytė ir Arminas Kazanavičius, šokio tyrinėjimo platformoje „Bitės“, nusprendė gilintis į disbalanso poveikį kūnui ir judesiui.
Projekto pradžioje planavus nagrinėti fizines ribas, ieškant vidinio balanso su įvairiais objektais, tyrimo tikslas kiek pakito. Disbalanso klausimus projekto eigoje nuspręsta aiškintis pasitelkiant vieną, pačių tyrėjų susikonstruotą objektą – užapvalintą medžio galūnę naudoti kaip konstrukcijos pagrindą (kuris kurtų nesvarumo būseną) ant jo dedant medinę plokštumą, galinčią išlaikyti du kūnus. Arminas Kazanavičius pasakojo, kad pasigaminti būtent tokią konstrukciją įkvėpė matytas Yoann Bourgeois pastatymo „Didieji vaiduokliai“ įrašas. Šiame darbe – erdviose Paryžiaus Panteono salėse šokėjai / akrobatai demonstruoja ribinius, balansavimu pagrįstus judesius, fizinę jėgą, nepaisančią gravitacijos. „Didžiuosiuose vaiduokliuose“ skirtingų konstrukcijų yra 6, o savo tyrime Arminas Kazanavičius nusprendė sumeistrauti vieną iš jų, kuri būtų ne tik paprasčiausia, tačiau bene labiausiai leidžianti panirti į „balanso disbalanse“ paieškas.
Projektą „Pusiausvyra“ pradėję nuo nulio, jaunieji šokėjai siekė plėsti savo judesio galimybes ir suvokimą apie jo kilmę neišvengiamai įtraukiant ir trečią kūną – objektą/konstrukciją, kuri leistų tarpusavyje eksperimentuoti su kūnų sąveikomis: „Ar mūsų judėjimą visuomet veiks išbalansuojančios jėgos? Ar laikui bėgant mes išmoksime kontroliuoti šią simuliaciją?“, – projekto pradžioje kėlė klausimus tyrėjai.
Tiriamą medžiagą Milda Keršulytė ir Arminas Kazanavičius kruopščiai dokumentavo: ne kartą plėtoti minčių žemėlapiai ir darbas su tyrimo mentore Liza Baliasnaja leido ne tik judesiu testuoti pačių rankomis pasidarytą konstrukciją, tačiau savo temą pakylėti ir iki teorinio lygmens.
Kiek netikėtas tyrėjų posūkis – Jean Baudrillard simuliakrų ir simuliacijos teorijos perkėlimas į fizinę išraišką: „Supratus, kad mūsų kūno judėjimas yra šokio imitacija, iškilo svarbūs klausimai: ar šis reiškinys, gaunamas pasitelkus sukurtą konstrukciją, taip pat ją paverčia imitacija, ir ar galime patirti simuliakrą šokdami ant nestabilaus paviršiaus? Simuliakrai, kuriais remiasi Baudrillardas, yra kultūros ir medijų reikšmės ir simbolika, konstruojanti suvokiamą tikrovę, įgytą supratimą, kuriuo mūsų gyvenimas ir bendra egzistencija tampa įskaitomi.“, – tyrimo metu rašė Milda Keršulytė.
Pasak jos, važiavimas riedlente, riedučiais ar dviračiu kartais taip pat sukuria tikresnio už tikrovės – disbalanso – jausmą tą sekundę, kai nuo šių priemonių nužengi: tuomet ant žemės jaučiamas disbalansas; prireiks dar sekundės balansą atrasti ir toliau sėkmingai koordinuoti savo judesius. Objektas (konstrukcija) tampa simuliacija, ant jo stovintys kūnai (šiuo atveju, patys tyrėjai Arminas ir Milda) bando pasiekti simuliakro būseną. Taigi kažkas, kas imituojama, tampa realybe.
Disbalanso paieškos stovint ant konstrukcijos – itin daug jėgų reikalaujantis judėjimas, grįstas glaudžiu stovinčiųjų bendradarbiavimu ir atsakomybe. Judesys gimsta spontaniškai, sunku jį numatyti ar apskaičiuoti, kaip ir surepetuoti: tyrimo pabaigoje vykęs, beveik pusvalandį trukęs gyvas šokėjų balansavimas ant konstrukcijos atskleidė, kiek daug judesio improvizacijos gimsta tokiose aplinkybėse. Pasak Mildos Keršulytės, paprastai, būnant kartu šokio aikštelėje, partneris yra labiau nuspėjamas. Šiuo atveju, stovint ant nestabilios konstrukcijos, atsiranda atsakomybė už parnerio judesius, vyksta pastovus alternatyvių ieškojimas judesyje.
Tyrimo metu kiekviena šokėjų treniruotė vykdavo skirtingai: toliau testuojant disbalanso erdvėje galimybes. Tačiau tokios aplinkybės bene palankiausios, siekiant objektą tyrinėti išsamiai, kaip ir kiekviena nesėkmė ant nesvaraus paviršiaus padeda generuoti naujas idėjas, kurios praturtina judesio amplitudę. Nors šokio tyrinėjimo platformoje „Bitės“ tyrėjai skatinami likti procese, „Pusiausvyros“ komanda, atrodo, suspėjo ne tik pasigaminti konstrukciją, ženkliai praplėsti žinias apie disbalansą, bet ir jas fiziškai perteikti tyrimo pabaigoje. Norėtųsi tikėti, kad jaunieji šokėjai disbalanso temos nepames ir ateityje galėsime stebėti trio (duetas ir objektas) pasirodant dar tvirtesnėje, šiuo atveju (pageidautina) nesubalansuotoje padėtyje.
Trumpas epizodas iš pokalbio apie tyrimą su projekto dalyviais:
Arminas Kazanavičius: projekto/tyrimo pradžioje turėjome labai daug idėjų, tačiau viskas buvo teoriniame lygmenyje. Jau po pirmo susitikimo su mentore tyrimą labai susikonkretinome, pradžioje įsivaizdavom, kad norime kalbėti apie balansą. Paaiškėjo atvirkščiai: norime kalbėti apie disbalansą. Toliau tyrime norime nagrinėti savo judesį su mano pagaminta konstrukcija.
Milda Keršulytė: Gilinomės į simuliacijos ir simuliakrų teoriją, bandėm išsiaiškinti, pajusti, ar pritaikius mūsų konstrukciją galima pajusti objektą, kaip simuliaciją, ar galima atsidurti simuliakro vaidmenyje, kai tai tampa labiau realu, galbūt net natūraliau, nei vaikščioti ant žemės. Bandėm šią būseną išgauti.
Arminas Kazanavičius: Mūsų susitikimai su mentore yra labai pilnaverčiai: vienu metu ji „nuleidžia ant žemės“, kai prisisvajojam per daug, o kartu padeda kartu apmąstyti, kokia šio mūsų tyrimo galima ateitis. Žvilgsnis iš šono mums labai padeda tyrinėti pasirinktą medžiagą: ką reikia praplečia, ką reikia susiaurina.
Milda Keršulytė: Iš pat pradžių mūsų tema buvo labai plati. Tačiau tyrimui vykstant, su mentorės pagalba, idėjos, kurios iš pat pradžių atrodė kaip smulkios detalės, procese tapo labai didelės. Simuliakrai ir simuliacija pradžioje nebuvo pagrindinė idėja. Liza išgirdo apie mano domėjimąsi šia teorija ir pasiūlė disbalansą nagrinėti per simuliakrų ir simuliacijos pusę.
Parengė Ugnė Kačkauskaitė