Išvarginti pandemijos šį pavasarį vis laukėm ir laukėm geresnių, saulėtesnių, šiltesnių orų. Ir vis keiksnojom lietų, vėją, itin šaltą sezoną. Vos persiritus į kalendorinę vasarą į mus visus tvokstelėjo pietietiška kaitra. Vos kelioms dienoms atleidus temperatūrą, ši kaitra mūsų kūnus vargina beveik du mėnesius: pasklidusi po kambarius ir sienas neleidžia atsikvėpti net tuomet, kai pavasarį taip keiksnotas lietus dabar už lango pasirodo tarsi ilgai lauktas… stebuklas. Mes perkame ventiliatorius, supermarketai ar prekybos centrai kondicionierius perjungia į vėsiausią ir (daugiausiai energijos reikalaujantį) režimą. Braidydami Baltijos jūra girdime vietines senoles kalbant apie dar niekada gyvenime nepatirtą tokį šiltą Baltijos jūros vandenį, o prisėsdami pavėsinėje nuo kaitros svajojam apie mažais lašeliais į žemę krentantį lietų, kuris pusdienį pasisvečiavęs leistų atsigauti ne tik žemei, augalams, bet ir mums, žmonėms. Ar bent pamenate, kada buvo paprastas, normalus lietus, kuris neužkimštų miesto kanalų, o suspėtų… susigerti žemėn?
Ir visa tai rašau ne apie ką kitą, o apie klimato kaitą ir baimės jausmą šiose aplinkybėse tyrinėjusį šokio tyrinėjimo platformoje „Bitės“ užgimusį Dovilės Petkūnaitės, Vilmos Pitrinaitės ir Sauliaus Paliuko projektą „Vieniša susinaikinimo nuojauta“. Į šio tyrimo temų akiratį pateko klimato atšilimo, globalizacijos, emigracijos, jausmų analizės (baimės, meilės) klausimai siekiant praplėsti judesio, šokio organikos paieškas: kaip judėti gamtoje taip, kad jai nepakenktum? Kaip būti gamtoje taip, kad judesys nepaliktų pėdsako?
Klimato atšilimo ypač paliesta Kanarų salynui priklausanti Tenerifės sala: neseniai įvykusi karščio banga lėmė miškų degimą. Tuomet išdegė ketvirtadalis salos miško. Per pastaruosius metus šalia Tenerifės krantų atsirado ryklių, kurie iki tol niekada nebuvo sutikti Kanarų salyno vandens zonoje. Įsisiautėjo ir invazinės medūzos, galinčios sužeisti plaukiojančius salos krantinėse. Saloje vyksta ir dar viena apykaita: turizmu garsėjusi Tenerifė daugiau nei dešimtmetį skaičiuoja vis didesnes emigracijos bangas. Tad nuo turizmo ekonomiškai priklausanti sala vis dažniau atsiranda pabėgėlių ir emigrantų žemėlapiuose. Čia jau dešimtmetį gyvenanti Dovilė Petkūnaitė stebi klimato kaitos sukeltus salos pokyčius. Grėsmės, kurios vieną dieną virs realybe, kelia baimę ir… susinaikinimo nuojautą.
Susitikę Tenerifės saloje kūrėjai tyrinėjo kaip gamta, oras (karštis) veikia kūnus. Kokia judesio organika kyla atsiduriant skirtingoje aplinkoje, skirtingose situacijose? „Kaip kūną veikia gamtos architektūra ir temperatūra, kodėl kūnas sutrinka, tampa neapibrėžtas, kaip baimė veikia kūną, kaip kūną veikia protas, jausmas, apskritai kokios jėgos veikia kūną?”, – projekto pristatyme kėlė klausimą kūrėjai. Pasak Dovilės Petkūnaitės, tyrime buvo svarbu atrasti principą, kokiu galima dirbti, bei kaip tai atvaizduoti judesiu?
Šį sezoną šokio tyrinėjimo platforma „Bitės“ projektų tyrinėjimas vystyti pakvietė mentorius – „Vieniša susinaikinimo nuojauta“ komanda dirbo su šokėja, choreografe Liza Baliasnaja. Pasak Lizos Baliasnajos – įdomu, kaip skirtingai suprantamas žodis „organika“: „kaip mes šį žodį naudojame šokyje ir kokią reikšmę jis šokyje sukuria?“
Pasitelkę minčių žemėlapio techniką, kūrėjai ieškojo asociacijų bei svarbiausių temų, kurias norėtų tyrinėti. Klimato kaitos klausimais tyrimo metu komandą konsultavo biomokslininkas Saulius Stakėnas. Pasak biomokslininko, esminės pasekmės, kurias lemia klimato atšilimas – fizinės ir psichinės žmonių ir gyvūnų sveikatos problemos (širdies veiklos sutrikimai, insultas, infarktas, perkaitimas, saulės smūgis, labiausiai nuo klimato kaitos nukentėjusiuose regionuose ženkliai didėja depresijų ir savižudybių kiekis); dažnesnis elektros dingimas (atšilimas lemia didžiulį vėsinimo priemonių naudojimą, elektros tinklas neatlaiko tokios apkrovos); labai sausi arba labai drėgni sezonai lemia infekcinių ligų daugėjimą; didėja geriamo vandens trūkumas. Pasak biomokslininko, klimato kaitos pasekmės per metus pasaulyje pareikalauja 250 000 gyvybių, tačiau mokslininkai numato, kad šis skaičius per kelis artėjančius metus augs iki kelių milijonų.
Kaip šias temas iškristalizuoti nusprendė kūrėjai? Sauliaus Paliuko filmavimo kamera šokėjas Dovilę Petkūnaitę ir Vilmą Pitrinaitę lydėjo viso buvimo Tenerifės saloje metu. Šokėjos ieškojo skirtingų gamtos vietų, kuriose kūnas – tarsi kokiu automatiniu rašymo principu – pats pajustų, ką konkrečioje aplinkoje jam norisi veikti? Kaip gamtoje kūnui būti? Kokius judesius, kūno pozas ši aplinka lemia? Kas kūnui yra patogu? Pasak Vilmos Pitrinaitės, būnant saloje, kurios gamtovaizdį sudaro ugnikalnio ir lavos nulemti dariniai, neišvengiamai kyla distopinės mintys. Ši aplinka sudarė sąlygas klausyti savo vidinio kūno užtaiso. Nesinorėjo kurti kombinacijų, labiau norėjosi ieškoti organiškų formų.
Tokiose aplinkybėse tyrinėjimas vyko improvizuojant judesį, spontaniškai įsiklausant į aplinką. Kūrėjai pasirinko apie klimato kaito problemas kalbėti taikiai, nemoralizuojant: čia gimė dviejų minučių video darbas, vainikavęs tyrinėjimo pabaigą – skirtingose aplinkose dvi šokėjų figūros formuoja vis naujas vėjarodes.
Vėjarodė, nors ir turinti stabilų pagrindą, ašį, sukasi priklausomai nuo vėjo krypties. „Vienišoje susinaikinimo nuojautoje“ vėjarodė tapo simboliniu ženklu, įkūnijančiu migracijos, klimato kaitos bei permainingų nuotaikų reikšmes. Vėjarodė tam tikra prasme atliepia ir žmogaus santykį su kur kas už jį didingesne gamta: žmogus jaučiasi žemės epicentre, diriguoja procesus kurie lemia gamtos pokyčius… Vienoje knygoje teko skaityti, kad užmezgus ryšį su gamta suvokiame, jog esame dalis kažko didesnio nei mes patys. Dėl šios priežasties tampame ne tokie savanaudiški, vis daugiau galvojame apie kitus. Pasak kūrėjų, projekto pradžioje siektas tyrinėti baimės jausmas procese virto meilės jausmu. Galbūt ši gamtos didybė kūrėjams įrodė, kad vėjarodė neišvengiamai krypsta gamtos link?
Trumpas epizodas iš pokalbio apie tyrimą su projekto dalyviais:
Dovilė Petkūnaitė: Finale projektas gavosi visai ne apie baimę. Kai stovi toje didingoje gamtoje, didelėje erdvėje, norisi pajusti saulę, vėją, pačią žemę. Tad tyrinėjime gavosi daug šiltumo jausmo, visai ne baimės, o meilės. Šiame tyrime daug ekologijos. Mūsų mentorė Liza irgi siūlė žiūrėti daugiau į geografinę ekologinę padėtį, kokioje erdvėje mes esame. Tai irgi diktavo tam tikras sąlygas – pavyzdžiui, nesinorėjo trypti žemių, ar kitaip ženklinti gamtą.
Vilma Pitrinaitė: Gavosi didelė pagarba tai erdvei, kurioje mes buvom. Bandėme atsargiai į ją įsikomponuoti. Pirminis išeities taškas buvo baimė ir tai, kaip gamta daro įtaką kūno buvimui. Nusprendėm, kad stebėsime, kas gaunasi su kūnais, kaip jie reaguoja į šią aplinką. Su Dovile jaučiausi labai artima. Ta [salos] erdvė didžiulė, norėjosi intymios atmosferos, bendros energijos, o ne „sklaidytis“ judesiu. Salėje judesiu tu ieškai choreografinio rakto. Gamtoje judesiai gaunasi savaime, kažkokie natūralūs. Tuos judesius mes bandėme radikalizuoti: jei mes sukamės, bandom jį atkartoti, suprasti, ką tas sukinys mums reiškia? Sukomės neturėdamos fokuso, kūrėm spirales, norėjosi organiškų formų.
Dovilė Petkūnaitė: Būnant tokiose erdvėse jautiesi itin mažas. Man atrodo, kad mes pilnai atsakėm į savo pirminę mintį, kad žmogus „neįsijaustų“ būti žemės valdovu. Tai ypač jaučiasi tokioje saloje, kai stovi [sukietėjusioje] lavoje, įdubose, šalia ugnikalnio, ir supranti, kad tai yra galingiau, negu tu pats. Čia judesys buvo pats buvimas, intymumas, jame norėjosi tiesiog nuoširdumo.
Vilma Pitrinaitė: Tenerifės gamta man primena distopinius filmus, kur yra taip karšta ir sausa, kad augmenijai nebelieka vietos. Kyla klausimas, kas yra gamta ir kas nebe? Tik dabar šis klausimas yra konceptualizuojamas. Kaip ir kas yra žmogus ir kas nebežmogus?
Parengė Ugnė Kačkauskaitė