Mokykloje išmokstame apibrėžimą: sala yra žemės plotas, iš visų pusių apsuptas vandens. Vanduo, būdamas gyvybės šaltiniu, kartu gali būti grėsmingas, todėl norėdami patekti į salą ir privalėdami kirsti galingą ir neprognozuojamą vandens telkinį paprastai renkamės laivus, lėktuvus ir kitas transporto priemones, užtikrinančias saugumą. Tokias keliones būtina planuoti ir joms ruoštis iš anksto.
Kelias ten, kur nė nepagalvotum
Todėl kai prieš kelis metus su drauge eidamos Žvėryno paupiu pirmą kartą atkreipėm dėmesį į Bebrų salą, nė vienai į galvą neatėjo, kad ten nukakti galima dabar, iškart. „Kažin kaip ten patenkama? O gal niekas ir nepatenka…“ garsiai svarstėm, nes smalsumas negalėjo nesuveikti – sala atrodė pasiekiama ranka, tačiau kūnas ir smegenys diktavo natūralią savisaugos reakciją: savarankiškai ten tikrai nepateksim, reikia rasti kažką, kas būtų tai patyrę ir pagelbėtų.
Tad nemoku pasakyti kaip nudžiugau išgirdusi, kad žmones į Bebrų salą pasiryžo gabenti Inga Galinytė, nusprendusi joje pristatyti Šokio tyrinėjimo platformoje „Bitės“ vykdytą tyrimą „Atskilusios atminties integracija“. Tiek metų smegenys suvokė Bebrų salą kaip kažką, kur patekti niekad nebus galimybių ar nepakaks intereso, o tada netikėtai sužinai, kad greitu metu atsiras ir viena, ir kita.
Klaikiai karštą birželio 20-ąją keliolika žmonių įsikibę į virvę nubridome į Bebrų salą, kuri pasitiko aukštomis žolėmis, dilgėlėmis ir įdubomis, per kurias reikėjo šiek tiek pašuoliuoti. Priekyje ėjusi I. Galinytė tikrino kelią ilga medine lazda, tačiau nė nebandė (o ir nebuvo kaip) išvengti nepatogaus, kojas badančio tako. Tad vietoj to, kad pasidžiaugčiau atsidūrusi taške, iš kurio dar nežiūrėjau į mane supantį pasaulį, galvojau apie tai, kiek laiko skaudės nudilgintas galūnes ir ar erkės spės pernešti kokią nors ligą iki tol, kai galėsiu apsižiūrėti, kiek jų pasigavau (nė vienos).
Sustojome ten, kur menininkė buvo atradusi nedidelį erškėtį – žemesnėmis žolėmis apaugusiame plotelyje, kuriame lengvai sutilpo daugiau žmonių nei buvo galima pagalvoti vos jį pamačius. I. Galinytė perskaitė jos pačios parašytą pokalbį tarp Objekto, Judesio, Juodo Kvadrato ir Tyrimo. Kitaip sakant, tarp keturių savo pačios požiūrio taškų, lydėjusių ir jos galvoje (širdyje?) diskutavusių tyrimo „Bitėse“ metu. Pradžioje klausytis buvo sunku – jaučiau pyktį dėl nudilgintų galūnių, smegenis badė erkių baimė, buvo kiek neramu, ar suspėsiu į treniruotę. Tačiau ramus turtingo turinio skaitymas ir pusiau miegantys jo klausytojai sukūrė atmosferą, kuri neleido ilgai irzti: dabar esi čia, tai ir pabūk. Paklausyk ir pažiūrėk, kas dedasi. Apsidairyk aplink – kaip atrodo turčių vilos iš šitos neprižiūrėtos salos? Ir kodėl joje būti kažkaip ramiau nei žiūrėti į ją nuo kranto?
Pasibaigus skaitymui ir susirinkusiųjų pokalbiui, buvo pasiūlyta pasivaikščioti po salą, tik įspėta, kad pati Inga nebuvo nuėjusi toliau savo erškėčio. O Viešpatie, dar toliau? Gi jau tiek visko perėjom, visa ta sala vienoda… Niekas nieko neatsakė, tad pasiūlymas pamažu buvo pakartotas kelis kartus. Ir tik kai buvo duotas paskutinis ženklas pasirinkti – eiti tolyn arba grįžti atgal, instinktas tiesiog pasuko kūną dešinėn – aišku einam! Tiek praėjom, kad būtų kvaila neapžiūrėti salos iki galo.
Netikėtumas – pasirodo, erškėtis žymėjo tašką, nuo kurio kelias tapo kur kas lengvesnis, mažiau dilgėlėtas, šviesesnis, erdvesnis. Jis patogiai nuvedė prie kito salos kranto, nuo kurio buvo galima matyti ilgą seklumą. Įbridus į seklumą pasirodė, kad ja galima eiti gana toli; vienas organizatorių netgi pasiūlė pabandyti apeiti salą pėsčiomis. Tačiau žmonės liko toli ir galiausiai pasuko atgal, tad baimė likti vienai pakvietė grįžti atgal į kompaniją. Ir čia prasmę įgijo vienas I. Galinytės perskaitytas sakinys: „Jeigu jaučiatės saugus ir mylimas, jūsų smegenys prisitaiko tyrinėti, žaisti ir bendradarbiauti; jeigu jaučiatės išsigandęs ir nepageidaujamas – jos išmoksta tvarkytis su baimės ir atstūmimo jausmais.“
Gražiausia yra tai, kokia puikia atskilusios atminties metafora tapo Bebrų sala. Pirma – nežinantiems, kaip svarbu į ją patekti, tai padaryti padėjo ir paskatino tie, kurie turėjo patirties. Antra – kelionės pradžia buvo klaikiai erzinanti, skaudinanti, pavyko koncentruotis tik į save, todėl atrodė neįmanoma pamatyti aplinkinį pasaulio, juolab – džiaugtis naujomis patirtimis. Tokiomis nuotaikomis pasiektas iš anksto numatytas taškas, kuriame pasakyta: užteks to, ką padarėme iki šiol. O tada lengvai, be prievartos ar spaudimo kelis kartus pasiūlyta paeiti dar toliau. Ir tik pasiryžus bei žengus pirmus žingsnius atsivėrė šviesi ir širdžiai miela erdvė, kuri, pasirodo, gali tęstis iki begalybės – tiek, kiek pats leisi jai tęstis. Tam tereikia lašelio asmeninių pastangų, t.y., įdėti į kelionę kažką nuo savęs.
Kažkaip panašiai yra su patekimu į Bebrų salą. Pasirodo, tam, kad ten patektum, užtenka pabandyti nubristi. Geriausia – kai upė kiek nusekusi ir turi į ką pakeliui įsikibti.
Tikroji kelio pradžia
Aukščiau aprašiau tai, ką mačiau ir patyriau pati. Tačiau tam, kad būdama žiūrove taip greitai įsisavinčiau patirtis, kažkam prieš tai reikėjo daug dirbti.
Trauminėmis patirtimis Inga Galinytė domisi nuo 2018-ųjų, tačiau atskilusi atmintis, tapusi tyrimo „Bitėse“ išeities tašku, jos dėmesį patraukė palyginti neseniai. „Žmogaus atmintis kaupiasi vienoje sistemoje, tačiau dėl tam tikrų patirčių dalis atminties atskyla ir kaupiasi kitur. Taip kai kurios atmintys nesiintegruoja į bendrą sistemą, sukurdamos savą. Mane labai sudomino, kurgi ta atskira sistema yra ir kaip ji mus veikia“, pasakoja menininkė.
Pagrindinė I. Galinytės tiriamoji medžiaga – jos pačios trauminės patirtys, kurias tokiomis ji vadina labai atsargiai: „aš nežinau, ar tikrai dirbu būtent su trauminėmis patirtimis ir atskilusia atmintimi. Tačiau tai, ką apie jas galvodama jaučiu, man visiškai sutampa su tuo, kaip šie reiškiniai aprašyti knygose.“ Ar kūrėja turėjusi ypatingai skausmingų traumų? Ir taip ir ne: „nesu turėjusi ypatingai tragiškų patirčių, kurios mokslinėje literatūroje be svarstymų būtų priskirtos trauminėms, tačiau mane visuomet domino skausmo jausmas, kurį nuolat nešiodavausi su savimi. Nuolat klausdavau savęs apie jo kilmę ir priežastis.“ Anot jos, atmintį atskeliančios traumos susiję ne vien su tragiškais įvykiais. „Trauma – tai ne baisus įvykis, kuris kažkada nutiko žmogui, trauma yra tai, kas tuo metu įvyko žmogaus viduje“, sako I. Galinytė ir papildo, kad tokį poveikį gali turėti ir daugybė smulkių nutikimų, kurie tarsi nedaro stipraus poveikio, tačiau neintegruojami į bendrą atminties sistemą kaupiasi atskiroje „saloje“.
Čia I. Galinytės sąmonėje užgimė salos vaizdinys, kuris ilgainiui materializavosi į tyrimo pristatymo erdvę. Ilgą laiką analizavusi teorinę medžiagą, „Bitėse“ menininkė pradėjo intensyvesnę kūno praktiką, kurios metu gimė salos meditacija, inspiruota pamąstymų apie atskilusią atmintį. „Traumines patirtis išgyvenusio žmogaus nervų sistema pradeda veikti kitaip“, – pasakoja menininkė, „asmuo patiria depersonalizaciją, dalį gyvenimo pradeda skirti patiriamo chaoso slopinimui. Taip pasireiškiančią atskilusią atmintį pradėjau suvokti kaip nuo bendro žemyno atskilusią salą. Tuomet ir susikūriau meditaciją: užliūliuodavau save galvodama, kad esu saloje, kad nieko neprisimenu ir nežinau, kaip į ją patekau. Paskui pamažu pabusdavau ir leisdavau atskilusiai atminčiai palaipsniui sugrįžti.“
Salos figūra priklauso pirmai iš trijų I. Galinytės numatytų tyrimo erdvių, kurias, mano akimis, būtų tiksliau vadinti etapais. Į pirmąją erdvę, kurioje rinko atskilusią atmintį, menininkė tikina nebegrįšianti. Kad ši erdvė būtų peržengta, neužteko salos meditacijos – kūrėja analizavo fizines savo pasąmonės išraiškas (pavyzdžiui, intuityvų polinkį paišyti juodą kvadratą, atvedusį iki Kazimiro Malevichiaus idėjų, arba gipsinio objekto lipdymą, simbolizavusį takų žmogaus organizmą, kuriam judėti neleidžia sunkūs, grubūs, įvairiaformiai sunkumai). Antroji erdvė turėjo atsiverti siūbavimo procesu, turėjusiu išjudinti nuo senų laikų I. Galinytę lydėjusį juodą kvadratą (pati menininkė tai vadina esminiu išeities tašku: „Man tarsi atsirišo rankos, kai uždaviau sau klausimą, kaip išjudinti juodą kvadratą“). Tačiau atradusi siūbavimą naujuose lietuvių kūrėjų darbuose ji suprato praleidusi progą ir šiuo metu ieško kito kelio. Trečią erdvę kūrėja pavadino nuline būsena, kurią, anot jos, galima prieiti tik „išsiūbavus savo patirtis“. Šiandien ji pripažįsta nežinanti, ar tokia būsena yra įmanoma, tačiau tai yra siekiamybė, link kurios menininkė pradės judėti atradusi, kuo pakeisti ilgai svarstytą siūbavimą.
Didelis dėmesys savo pačios patirčių analizei gali nuskambėti tarsi bandymas meno priemonėmis spręsti asmenines problemas. Tačiau pati kūrėja netrunka įvardinti globalios idėjų reikšmės. „Visi destruktyvūs dalykai mūsų gyvenimuose vyksta dėl trauminių patirčių – nebaejoju, kad iki to galėtume susiaurinti klimato kaitos, pandemijos, kitų nelaimių priežastis“, pasakoja I. Galinytė ir teigia tikinti, kad peržiūrėję savo pačių istorijas žmonės nebejaustų didelio potraukio destrukcijai.
Tačiau jei globaliems pokyčiams pakanka kiekvieno žvilgsnio į save ir darbo su asmeninėmis traumomis, kodėl mes taip nenorime imtis šios veiklos? I. Galinytė apibendrina labai paprastai: „kažkada dirbdama prie meno projekto domėjausi pelkėmis, kurias žmonės buvo linkę sausinti, nes… jos tapatinamos su kažkuo nemaloniu, negražiu; be to, tai – tarsi trukdis agronomijai. O žmonės visais laikais norėjo naikinti tai, kas jiems negražu ir nepatogu. Lygiai taip mes norim užglaistyti traumas: įvyko kažkas nemalonaus, bet ištrinam, apsimetam, kad nieko nebuvo, ir einam toliau. Tik viskas nėra taip paprasta – to, kas turėjo gilią vagą ir ilgai plytėjo vienoje vietoje, taip paprastai neištrinsi. Gera žinia ta, kad pelkės – tai gyvybiškai svarbūs organizmai, į kuriuos nesinori eiti, tačiau būtent jose pulsuoja gyvybė. Todėl būtina į jas nerti, ne naikinti ir apsimesti, kad nieko čia niekuomet ir nebuvo.“
Mintimis dalinosi Aušra Kaminskaitė