Virtualus kūnas

VIRTUALUS KŪNAS

Agnė Auželytė ir Ula Liagaitė

Tyrimo procesą galima patirti: anachrona.bitesdance.lt

Kas yra virtualus kūnas ir ar galime jį atskirti nuo realaus bei perkelti į tikrovę? Vedamos Anos Chronos – virtualios asistentės, kuri viską žino – menininkės ieško būdo judėti kaip niekad ribotoje realybėje, tarp analoginių ir skaitmeninių archyvų, tikrų ir išgalvotų prisiminimų ir post-pandeminio futuristinio sapno.

Dalyviai: Agnė Auželytė, Ula Liagaitė, Ana Chorna

Pandemijos laikotarpiu, kaip ir daugelis kūrėjų, Agnė ir Ula susidūrė su nemažai iššūkių. Todėl nusprendė, kad dabar kaip niekad svarbu rasti naujas strategijas prisitaikyti prie esamos situacijos, kai atstumai ir erdvės, jų (ne)prieinamumas ir suvokimas įgyja naują prasmę, o šokio ir teatro bendruomenė išgyvena iki šiol nepatirtą atskirtį nuo žiūrovo. Mūsų pačių kūnai, įsprausti į „Zoom“ ekranus, dažnai pasimetę laike ir erdvėje. Choreografinio tyrimo tikslas – atrasti, kas yra virtualus kūnas ir kaip jis gali egzistuoti ir veikti skirtingose tikrovėse.

Žvelgiant į Vakarų postmodernaus šokio istorinę liniją, randame begalę skirtingų metodikų bei praktikų, kuriomis remiantis konstruojamos skirtingos kūno sąvokos, iš kurių formavosi judėjimo stiliai ir technikos. Nuo 1970 m. iki 1980 m. matome stiprią tendenciją atsigręžti į vidinius, biologinius, anatominius procesus, dirbant su būsenomis, kurios diktuoja formas, iš vidaus į išorę, o ne atvirkščiai. Stipri kitų meno sričių įtaka čia atveria galimybes eksperimentavimui. 1990 m. – 2000 m. laikotarpiu pereiname į dekonstrukcijos idėjas ir konceptualųjį šokį. Tik pradedame suvokti paskutinį dešimtmetį. Kaip ir visais laikais, kyla klausimas – kas toliau?

Pasaulinėje pandemijos akivaizdoje susiklosčiusi situacija kartu su vis spartėjančia technologijų pažanga atveria klausimą: galbūt prieš ieškant naujų choreografinių strategijų, pirmiausia turime vėl pažvelgti į dabartinę kūno sampratą? Sampratą, kuri taip pat taikoma virtualioje realybėje, kurioje didelė dalis mūsų gyvenimo transliuojama vis greitėjančiu interneto ryšiu, kur dirbtinis intelektas tampa dažnu palydovu, pagalbininku, patarėju. Kaip jaučiame savo „virtualų kūną“ ir ar galime jį atskirti nuo biologinio bei „perkelti“ į tikrovę? Ir kur baigiasi/prasideda tikrovės ribos 2021-aisiais?

Menininkės neneigia susiklosčiusios situacijos, neignoruoja kylančios frustracijos, kuomet yra priverstos rasti artumą per atstumą bei šokti 2D dimensijoje, kuomet jų virtualus kūnas nuolat keletą sekundžių atsilieka nuo realaus. Jos neapsimeta, kad „viskas yra gerai“ ar kad kada nors grįšime į tai „kaip buvo“. Atvirkščiai, jos nori rasti būdus, kaip judėti šioje naujoje realybėje, suprasti, ką rezonuoja jų kūnai abejonių ir neapibrėžtumo pilnu metu ir kokią choreografinę kalbą turi sukonstruoti ateičiai. Kalbą, kuri galėtų egzistuoti realioje ir virtualioje realybėje, svyruotų tarp abejų, apeliuotų į žmogaus ir dirbtinį intelektą. Beveik absoliučiai pasikeitus tam, kas dar visai nesenai atrodė normalu ir amžina, menininkės nebegali šokti lyg niekur nieko ir atsižvelgdamos į naujų kūrybos sistemų ir estetinių vertybių poreikį, kuria naują „Dance Fiction“.

Procesas

Pirmasis etapas. Dviejų savaičių trukmės intensyvus darbas, kurio metu improvizacijos bei specifiškai šiam procesui sukurtų kompozicinių užduočių pagalba bus ieškoma autentiškos judesio kalbos.

Antrasis etapas. Darbas virtualioje erdvėje, išnaudojant vizualias „Zoom“ platformos galimybes bei atsižvelgiant ir dirbant su tokio formato kuriamais apribojimais.

Proceso pabaigoje menininkės siekia rasti choreografinį jungties tašką tarp virtualios ir realios erdvių.

Apie Aną Chroną

Ana Chrona (iš ang. termino „anachronic time“) yra menininkių išgalvota asistentė, kuri viską atsimena, viską žino ir vedama dirbtinio intelekto konstruoja post-sovietinių hipsterių freelancer’ių millenial’sų kartos portretą. Kartos, kuri gyvena „pakeliui“, viską moka ir dažnai turi per daug pasirinkimų. Ana nėra žmogus, neturi lyties, gali egzistuoti skirtingose laiko dimensijose ir negali užsikrėsti Koronavirusu, taigi gali būti labai arti mūsų. Kartu su Ana menininkės kuria laiko mašiną.

Apie Agnę

Agnė gimė Kaune, 1991 m. 2007–2010 m. lankė Kauno šokio teatro „Aura“ studiją. Vėliau studijavo šiuolaikinio šokio specialybę Škotijos Šiuolaikinio šokio mokykloje (The Space). 2012 m. persikraustė gyventi į Berlyną, kur pradėjo dirbti laisvai samdoma atlikėja teatro, šokio bei tarpdisciplininiuose projektuose, pristatė penkis solinius darbus skirtingose miesto erdvėse bei dirbo kolaboraciniuose projektuose kartu su menininkais Shelley Etkin, Kovács/O’Doherty, Inkyung Lee, Kathleen Hermesdorf ir kitais. Agnė pristatė autorinius darbus bei dalyvavo produkcijose Europoje, JAV, Indijoje. Penkerius metus dirbo festivalio „Ponderosa TanzLand“ organizatorių komandoje „Ponderosa“ menų centre, Vokietijos Brandenburgo regione.

2019 m. tapo vienu iš kampanijos „Watch Me Dance“ veidų, skirtos pristatyti nepriklausomus šiuolaikinio šokio kūrėjus bei trupes Berlyne. Šiuo metu atlikėja pasirodo „Secret Journey“ spektaklių serijoje (rež. Yoshiko Chuma, Niujorkas), kuria garso ir judesio spektaklių triptiką „Undone“ kartu su muzikantu Stephen Doyle (Amsterdamas) bei dokumentinį filmą-spektaklį „Ana Chrona: 10 Years of Dance Fiction“ su choreografe Ula Liagaite.

Auželytė kuria eksperimentinę muziką projektams „Otolitos“ (Berlynas), „VROUW!“ (Berlynas) ir „Dragons/ Doyle“ (Berlynas – Amsterdamas). 2019 m. išleido albumus SNOW ir „Laridae“ bei pristatė muziką gastrolių metu Serbijoje, Vengrijoje, Vokietijoje Nyderlanduose, Lietuvoje ir kitose Europos šalyse.

Nuo 2020 m. studijuoja choreografiją SNDO, Amsterdamo menų universitete, Nyderlanduose.

Daugiau apie Agnę čia.

Apie Ulą

Ula (gim. 1991 m. Kaune, Lietuvoje ) yra  šokėja, aktorė ir choreografė. Šiuolaikinio šokio studijas baigė „The Northern School of Contemporary Dance“ mokykloje Anglijoje. Nuo 2014 m. atlikimo ir šokio meno mokėsi LEM, erdvėje, skirtoje judesių ir scenos menų skatinimui ir plėtrai Buenos Airėse, Argentinoje.

Nuo 2017 m. Ula yra šokio trupės [La Otra], vadovaujamos Vivianos Iasparros, dalis. Nuo 2015 m. Ula su seserimi Barte vykdo „Movement to movement“ projektą, kuriuo tyrinėja ir plėtoja judesiu ir funkcionalia scenografija grįstą praktiką su techninėmis ir performatyviomis vertybėmis.

Ula sugebėjo pritaikyti savo tyrimus ne tik kurdama solo kūrinius, bet ir dirbdama su gerai pasaulyje žinomais choreografais ir režisieriais, tokiais kaip Terry Giliiam („La Damation de Faust“, 2017 m. birželis, Berlynas, Vokietija), Fengyi Tan SS19 (2018 m. rugsėjis, Londono Mados Savaitė, Anglija) ir Sylbee Kim („Trinity: Finance-Credo-Spirituality“, 2019 m. kovas, MMCA Seulas, Pietų Korėja).

Lietuvoje Ula Liagaitė yra viena iš aktorių, dirbusių Nacionaliniame dramos teatre su lenku režisieriumi L. Twarkowskiu statant spektaklį „Respublica“. Menininkė yra gavusi individualią Lietuvos kultūros tarybos stipendiją, skirtą vykdyti šiuolaikinio šokio tyrimui „Silpnybės praktika“.  Taip pat Ula kartu su šokėja Agne Auželyte dalyvavo Lietuvos šokio informacijos centro rezidencijoje, kurio vykdė tiriamajį šokio projektą „Po dešimt metų“.