Tyrimo eiga
Svarbi autentiško judesio sudedamoji dalis yra matyti be vertinimo. Be “gražu – negražu”, “įdomu – banalu”, “blogai – gerai”… Matyti linijas, formas, spalvas, kūno dalis ir jų išsidėstymą tarsi matytum pirmąkart gyvenime: su smalsumu, pastebint detales ir “nežinant” kaip turi būti, kaip yra geriau ar blogiau, kas teisinga, o kas ne.
Būtent tokiomis akimis siekiu pamatyti žiūrovą, kuriam šoku. Būtent taip noriu stebėti ir save šokančią. Be žinojimo kas bus toliau ir be vertinimo gerai ar blogai – yra tik tai, kas vyksta. Noriu sutikti žiūrovą šiame momente, be prielaidų ir išankstinių sprendimų. Taip matydama, savo kūne jaučiu impulsus judėti ir leidžiu sau jais sekti. Leidžiu judesiui vystytis ir kisti taip, kaip jis nori. Nieko neprigalvoju, tik leidžiu būti tam judesiui, kuris kyla.
Dažniausias komentaras, kurį po šokio girdim iš žiūrovų – “man atrodo, kad tai buvo apie mane”. Kartais ištariamas klausiama intonacija – tarsi laukiant patvirtinimo, kartais su nuostaba, kartais su džiaugsmu, pasitenkinimu ar kita ne visada lengvai nusakoma emocija.”
