„Bičių“ tyrimuose – šokis apie vienintelį žiūrovą

  

  

Kaip atrodo šokis, sukurtas čia ir dabar, specialiai vienam žiūrovui? Šokio tyrinėjimo platforma „Bitės“ tęsia meninių tyrimų pristatymus ir sausio 9 dieną Menų spaustuvėje parodę tarp Vilniaus ir Stokholmo kuriančios menininkės Austėjos Vilkaitytės darbą „Atvanga“ keliasi į galeriją „Arka“. Ten pristatys dar vieną tyrimą – Aistės Kriukelytės ir Rasos Birietės „Žmogus. Impulsas. Judesys.“, nagrinėsiantį šokį, gimstantį atlikėjui reaguojant į jį stebinčio žiūrovo kūną.

 

„Žmogus. Impulsas. Judesys.“ remiasi idėja, kad veikiant veidrodiniams neuronams stebinčiojo kūnas atkartoja tai, ką patiria šalia esantis žmogus. Idėja dažniau taikoma aiškinant žiūrovo suvokimo procesus, tačiau tyrimo vykdytojos apsuka situaciją ir stebi, kaip keičiasi žiūrovą stebinčio šokėjo kūno raiška.

 

Žmogus. Impulsas. Judesys.

 

A. Kriukelytė pasakoja kartą stebėjusi vaikus, gimtadienio proga dovanojančius šokį mokyklos administratorei: „darbuotojos žodžiai „man dar niekas gyvenime nėra dovanojęs šokio“ man išliko kaip įrodymas, kad asmeniškai padovanotas šokis yra ypatinga patirtis, kurią panorau suteikti ir kitiems žmonėms. Tuomet iškilo klausimas: koks turi būti šokis, kad jis taptų dovana vienam konkrečiam asmeniui? Tyrimo metu paaiškėjo, kad standartas negali egzistuoti, nes kiekvienas žmogus dovanas priima skirtingai: kažkas džiūgauja, kažkam nedrąsu, o kažkas negali pasidžiaugti, iškart susirūpindamas, ką reikia duoti mainais.“

 

Vienas pagrindinių tyrimo metodų – autentiško judesio praktika, su kuria A. Kriukelytė ir R. Birietė susidūrė Kūno ir judesio terapijos studijų Londone metu. Jos esmė – sekti vidiniais kūno impulsais atliekant įvairius judesius, arba likti sustingus pozoje tol, kol kūnas pats panorės judėti kitur. „Praktikuodamasi pastebėjau, kad autentiškas judesys gali būti gili patirtis tiek judančiam, tiek stebinčiam“, pasakoja A. Kriukelytė ir teigia, kad judėti tokiu būdu yra kur kas sunkiau nei atrodo, tačiau pavykusius pavyzdžius stebėti nepaprastai įdomu – iš kūne kylančių impulsų atsirandančios pozos ir judesiai įtraukia, užhipnotizuoja. „Norisi tai panaudoti kuriant šokio meną, tačiau iškyla pamatinė problema: meno kūrinys paprastai turi rėmus, kuriuose atsidūręs autentiškas judesys rizikuoja tapti nebe toks autentiškas, vadinasi – mažiau paveikus“, procesus kvestionuoja kūrėja.

 

Aistė ir Rasa

 

Tyrimo metu komunikuojant su žiūrovais iškilo ir nenumatyta – patyčių – tema. „Mūsų sukurtoje situacijoje žmonės teigė besijaučiantys pažeidžiami, tačiau saugūs“, kalbėjo A. Kriukelytė, „kai kurie netgi stebėjosi, kad iš jų nesišaipėme. Galbūt tam įtakos turėjo mano ir Rasos patirtys judesio terapijoje, lėmusios jautrų santykį. Tačiau kodėl apskritai turėtume šaipytis?“ Pradėjusi atidžiau stebėti interaktyvias įvairių pasirodymų scenas, menininkė pastebėjo, kad iš į veiksmą įtraukto žmogaus išties neretai lengvai pasišaipoma – todėl likusieji žiūrovai džiaugiasi netapę išrinktaisiais, o kartais netgi išsiugdo interakcijos baimę. „Tuomet klausiu savęs, ar atlikėjai sąmoningai pasirenka tokį stilių, ar jiems tiesiog neateina į galvą, kad galima daryti kitaip? Ar gali būti, kad patyčių kultūra taip įsigalėjusi, kad mes nemokame bendrauti be jų?“ klausia menininkė.

 

Tyrimo „Žmogus. Impulsas. Judesys.“ iniciatorė – šokio kūrėja ir terapeutė Aistė Kriukelytė, vedanti patyriminius judesio pagrindų, patyriminės anatomijos, šiuolaikinio šokio ir kitus užsiėmimus. Drauge tyrimą vykdanti Rasa Birietė – šokio-judesio ir kūno terapeutė, nuolatinė Vasaros šokio mokyklos dalyvė, šokusi Airos Naginevičiūtės trupėje „Fluidus“.

  

 Tyrimo pristatymas vyks sausio 12 dieną 18 valandą galerijoje „Arka“. Įėjimas laisvas.

 

Šokio tyrinėjimo platformos ‘Bitės” informacija, plačiau bitesdance.lt