Žiūrovų grįžtamasis ryšys

 

Aistė Kriukelytė

 

Dar viena žiūrovų išsakyta mintis, kurios iš pradžių nesureikšminau, bet jaučiu, kad vis grįžtu prie jos: žiūrovai jautėsi pažeidžiami, bet vis dėlto saugūs. Dalis žiūrovų išsakė net lengvą nuostabą, kad mes nesišaipėme iš jų. Matyt tą mūsų norą, kad pas mus atėjęs žmogus jaustųsi saugiai ir jaukiai, stipriai įtakojo šokio terapijos patirtis ir jos kuriamas intymumus, jautrus santykis.

Taip pradėjau jautriau pastebėti ir reaguoti į įvairių meno projektų kuriamą amosferą ir tarpusavio pasitikėjimą kūrinio metu. Ypač jei spektaklio metu kažką pažadėjus į sceną kviečiami žiūrovai. Stebėdama visą vyksmą, neretai kažkuriuo metu pajunti lengvą pašaipos iš atėjusiųjų į sceną gaidelę ir pradedi džiaugtis, kad nelipai į tą sceną.

Ir klausi savęs kiek spektaklio atlikėjai daro taip dėl to, kad sąmoningai pasirinko tokį stilių, o kiek dėl to, kad kitaip nelabai gaunasi, neateina į galvą, kad galima kitaip ir kaip tas “kitaip” turėtų atrodyti. Kai patyčių kultūra taip įsigalėjusi, gal mes nebemokame kitaip?